Saulėlydis blakstienose
 
Ji pavargo. Š l y k š t ė t i s. Glamonių tvaiku Kauno balkonuose. K a i f u o t i. Plieniniu cigaretės dūmu baltoje paklodėje. G e r t i. Saldžią saulės šviesą, glostančią kilometrus besitęsiančią odą. R ė k t i. Paukščiais ir drugeliais, kurių trapūs sparnai supasi muilo burbule. R y t i. Bulvarinio laikraščio antraštes – šlamštą prie kavos pirmadienio ryte. Ji. Du. Mėnesius. Karantine...
 
Avinėlių tylėjimas
Daug žmonių mirs. Net nesuvokdami, jog buvo nužudyti. Vėliau bus kaltinami, jog per trumpai laukė inkštinčios mėsos eilėje. Jie kalti. Kalti, kad springsta žalia tulžimi. Kad saujos pilnos plaukų po ilgų chemoterapijų. Jie kalti, kad gyvi. Jie groja per tyliai... Pasaulis užsiėmęs. Jis dabar negali padėti. Pirmyn, išdrįsk tai pasakyti vaikui, kuris serga vėžiu. Ta dar vis plakanti širdis yra pasmerkta, pamiršta ir nereikalinga. O internetas prikimštas straipsnių apie tą suknistą virusą. Kažkas „mėgausis“ savo skrandžio turiniu plastikiniame maišelyje. Kažkas dus kalėjimo kameroje, nes nelegaliai įkvėpė oro į šnerves. Kažkas bylinėsis teisme, jog nenorėjo sausai nusikosėti troleibuse. O pasaulis. Pasaulis apsimes, jog negirdi. Ir įrodinės, jog gyvename laisvėje. Laisvėje, kai tu miręs, nors gyvas.
 
Incognito (arba tai, kaip slepiamės po plėve)
Kalbu lietumi. Ir bandau suprasti. Kodėl taip gera rodyti liežuvį, kai niekas nemato. Tai lyg iškelti vidurinį pirštą ir žinoti, jog nei vienas neužuos įniršio kupino prakaito. Gyvename amoralioje parodijoje. Slėpdami savo ego. Keiksmus, užstrigusius gerklėje ir smaugiančius iki kraujosruvų akyse. Gera. „Pagydyti“ save. Akimis nurenginėti kitą ir bandyti nuraminti kelnėse nerimstantį geismą. Seiliotis, kol kaukė sudrėksta, o guvus lūpų siluetas skverbiasi į dulkėtą tuštumą. Godžiai ragauji maldą. Ir žinai. Jog niekas nemato. Niekas nejaučia, kaip riebiai keiki neapdairų autobuso vairuotoją. Kaip laukdamas naktinio taksi panosėje skaičiuoji sekundes. Kaip esi ne plastika. O plastike. Kaip mėgaujiesi laisve. Laisve būti nežinomam. Būti anoniminiu alkoholiku/homofobu/baptistu. Ir viskas tik dėl to mefistofeliško antsnukio.
 
Komendanto valanda
Balius baigtas. Nulis tūso. Judesio. Šviesų ar garso. Jokių kelionių žvairuojant ar apsvaigus nuo kokso. Nutilo pašnekesiai klubo tūlike. O štai ir paskutinis žmogus šlapinasi gatvėje. Ryte jis šlykštėsis klykiančio žadintuvo draugija, o plyštanti galva bandys sulaikyti iš ausų bėgančią smegenų ląstelieną. Gomuryje pajutęs toniko prieskonį, vems ir verks. O dušo galvutė klausysis jo apgailėtino aimanavimo. Visuomenė nurims... Nebus muštynių tarp jaunų pacukų dėl panelės su gilia iškirpte. Suaugę vyrai įsikabins į moters sijoną ir apsimes, kad jų nelaukia meilužė viešbučio kambaryje. Jie žiūrės vakaro žinias, tikėdamiesi izoliacijos baigties. Vėliau los lyg Cerberio šunys ir piktinsis valdžios galia. Tokia ta laisvė. Karantine.
 
Logoritmai
Užsidarė mokykla. Tai lyg geras spyris į šikną. Atprasti nuo savęs bukinimo. Bandyti sukramtyti informaciją kiek kitokiame formate. Ir kiek daug jų kėlėsi susivėlę. Kiek daug jų išvis nesikėlė. O kai kurie tiesiog voliojo durnių. Mokytojai kalbėjosi su savimi, o dauguma mokinių tiesiog išjungę kameras miegojo. Vėliau klasės chat'e skundėsi, kaip užknisa skaičiuoti kosinusus, sinusus ir tangentus. „Eina šikt... Gausiu du“. Tokiomis reakcijomis buvo sutinkama nauja matematikos vadovėlio tema ir ne todėl, kad nesupranti. Todėl, kad pasiduodi. Gal tingi. Nori išsidrėbti ant sofos, valgyti popkornus ir žiūrėti netflix'ą, o ne bandyti suvirškinti fundamentaliąsias teoremas. Ne vienas ir ne du pasiėmė nemokamų atostogų. Gal ne Maldyvai, bet tikras kurortas.
 
Paskutinis patepimas
Baltos ligoninės sienos kupinos melancholijos. Raukšlėtos senelių rankos pasiilgo drėgnų vaikiškų pirštų delnuose. O prieš akis tamsa. Ne, dabar ne vakaras, dar vis diena. Kasdien vis tos pačios piktos seselės, susiraukusios dėl sausainių trupinių antklodėje. Kasdien vis tie patys vaistai nuo skausmo, kurie nesuteikia vilties išeiti iš šios sumautos skylės. Dešimtoje palatoje kažkas išleido paskutinį atodūsį. Jis po penkiolikos minučių bus vakuume ir taps statistika. Kažkas, eidamas koridoriumi, pametė šlepetę. Ir niekas net nepastebėjo, jog dingo dvasia. Rentgeno kambariuose nusakomas likimas, o gal net baigtis šioje amorfinėje vietoje. Ir negali prasitarti, kad esi nepatenkintas. Nors plaučiuose vanduo, o gal visi vandenynai. Tu nori. Gyventi. Išsilaisvinti iš kančios. Iš pančių. Ir vis dar tiki – gyvensi. Nors giliai širdyje jauti, kad rytoj ateis kunigas ir duos paskutinį patepimą. Ramia dūšia atsidusi ir, palikęs nuodėmes juodai žemei, tapsi dar viena statistika kreivėje.
 
Prisukamas mandarinas (arba transo būsena žiūrint pro langą)
Tuščios gatvės, bet tokios triukšmingos... Tuščios, bet pilnos. Durų. Be rankenų. Noriu užeiti. Negaliu... Kas nors pagarsinkite mane dviem decibelais, kad išgirstų riksmą miesto žibintai. Ir šviesa tunelio gale... Rankinėje sumaištis. Lūpų dažai. Kelios kupiūros. Rašalo dėmės. Pusė tušinuko. Ir citrusinis vaisius. Klementinas? Privalau. Privalau atrakinti tas paslaptingas duris. Prisuku mandariną it rankeną, atveriančią mistiką... Ūžia pilkas vėjas lyg dulkių siurblys. Įtraukia mane į mažą, ankštą dėžutę, bet čia telpa žemė/dangus/milijonas žvaigždžių. Ir jūra. Nepaprastai tyki. Nepamirštama. Mnemoninė... Jūrų marios sūrios, bet gaivios. Įkvepiu tą druską, skaidrius kristalus. Deginu pėdas karštose smėlio kopose... Po truputį. Lėtai. Degu ir aš. Aimanuoju ligi aušros. Lietaus ledo kubeliais... Aš. Kaip tąkart. V. Šekspyro Hamletas. Svarstau. „Būti ar nebūti – štai mįslė.“ Bet prieš akis koniec. Raudoni šviesoforai. Kelio galas. Ir durys. Keista, bet su rankenomis. Prašosi uždaromos... Nenoriu išeiti. Išvysti Vilnių ir jo dirbtinumą. Nenoriu slampinėti pakampiais ir ieškoti prasmės pasilikti šiame butaforiniame pasaulyje. Širdis daužosi. Baimė? Ar laimė? Kas gi atsakys? Mėgaujuosi. Akimirka. Šia. Grįšiu. Į tą akimirką. Kažkada. Jei čia. Bus kažkas likę...
Ji taip pavargo... B ū t i  viena. Ž e n g t i  pirmyn ir gūžtis nuo duslaus kosulio kitame ragelio gale. Ji pavargo. K a l b ė t i  apie save. S k a i t y t i  vimdančius linkėjimus spalvotų atvirukų kartone. K r a u j u o t i  viduje. G y v e n t i  fantastikoje... Ji trokšta būti čia. Laisva. Ji nori įkvėpti tave. Lyg skanų, saldžiai rūgštų skonį burnos ertmėje. Apsinuoginusi. Ir be kaukės. Lyg ką tik gimusi etiude. Ji pavargo. Gyventi. Jau. Du. Mėnesius. Karantine...