Rugpjūčio 31 diena

Mielas dienorašti,

šiandien buvo gera, tiesiog fantastiška diena.

     Jūra. Smėlis. Kopos. Saulėlydis. Bangos. Žmonių balsai...

     Nusileidžiančios saulės šviesoje debesys virš nenuoramų jūros bangų vieną akimirką pasirodė be galo panašūs į miestą. Šviesos miestą. Miestą be rūpesčių. Jūros takas, saulės nušviestas, atrodo be galo užburiantis ir viliojantis į tolį. Rodos, tik bėk, bėk, bėk... Nesvarbu, jog drabužiai kiauriai permirks, o varžytis su bangomis beprotiškai sunku. Bėk, vėjui šiaušiant plaukus, nerūpestingoms žuvėdroms skraidant aplink. Ir nebandyk sustoti, privalai suspėti, kol saulė dar turi jėgų rodyti kelią. Net jei kojos pavargo, o kvėpuoti daros vis sunkiau ir sunkiau, tas šviesos, amžinos nežinomybės miestas vertas didžiausių pastangų ir kančių.

     Tačiau, kita vertus, savo šviesą aš galiu rasti ir kurti čia, savo širdyje. Man nereikia grumtis su didžiulėmis, nesustabdomomis bangomis, nes ten man neskirta būti... Tiesą pasakius, savosios šviesos ieškoti man puikiai sekasi. Mano šviesa — ne tik kylančios ir dūžtančios bangos. Mano šviesa — ne tik lėtai bangose skęstanti saulė.

     Mano šviesa — šalia sėdinti ir ramią melodiją niūniuojanti mama. Tėtis, stebintis, kaip auga mūsų sodas. Mano šviesa tai aš pati su savo svajonėmis, tikslais, džiaugsmu ir rūpesčiu. Dabar man to užtenka, nes jaučiu šviesą savyje. O paslaptingąjį miestą paliksiu tam, kam lemta ten būti...