Stovi laisvė

Kol stoviu aš, tol stovi mano laisvė,
Tokia tyra, taiki, neliečiama;
Nors danguje krauju pasruvusi pašvaistė
O priešais – aklina tamsa.
 
Ir štai jis prieš mane – kareivis –
Toks jaunas, aukštas, įžūlus.
Jo akyse tikra pagieža,
Nors matosi – nenuovokus.
 
Griebiu už rankos draugą, sesę,
Už nugaros girdžiu riksmus.
Ilga naktis mums nusimato...
Ar besugrįšim į namus?
 
Staiga stipriai aš užsimerkiu.
Įsivaizduoju pievas, jūrą ir medžius;
Tą gražią ateitį kiekvieno,
Jų atžalas bėgiojant po laukus.
 
Kada išmokom mes nekęsti?
Trokšti garbės, valdžios, šlovės beprasmės?
Pamiršti brangiąją tėvynę,
Kurioj gyvenam nuo gimimo?
 
Žmogau, nebūk tu gyvulys –
Mylėk gimtinę savą,
Nes jei ramybę priešas sutrikdys,
Artėja visiems galas.
 
Pečius apglėbia šilta skraistė,
Iš meilės ir vilties ji pasiūta.
Matom rytdieną visi mes šviesią,
Nes esam čia kartu — viena šeima.
 
Aš galvą iškeliu aukštai ir drąsiai,
Krūtinėj garsiai žodžiai skamba:
Kol stoviu aš,
Tol stovi mano laisvė!
 
Lauryna Mockaitytė, Šakių „Žiburio“ gimnazijos 3 (11) klasės mokinė
Konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rasa Bublaitienė