Popiežius Pranciškus kreipimesi  į Baltijos šalis sako, kad „laisvė yra turtas, kurį reikia nuolat saugoti ir perduoti  naujoms kartoms kaip brangų paveldą“.
    Laisvė – pirmasis ir tikrasis žmogaus ir  tautos laimės  bei gerovės šaltinis. Daugelis karų, ginčų kildavo ir tebekyla būtent dėl noro pažaboti ar visiškai panaikinti laisvę. Viena didžiausių bausmių žmogui – laisvės atėmimas, nes prarasdamas laisvę  jis tarsi netenka savo galių, minčių. Taip atsitiko ir prieš 30 metų. Kiekvienas  Lietuvos pilietis, kuriam yra brangi Tėvynė, prisimena Lietuvai svarbią kruvinąją datą – 1991 metų  sausio 13-ąją.  Mūsų šalyje buvo juntama nepaprasta drąsa, susitelkimas svarbiam tikslui – kovai už Lietuvos Laisvę.
Šaltą žiemos naktį paprasti, beginkliai žmonės, susirinkę iš visos Lietuvos kampelių, stojo ginti tėvynę. Dainuodami patriotines dainas, degindami  laužus, drąsiai stojo mirčiai į akis prieš sovietų agresorių. Nešini  Trispalve, skanduodami žodžius ,,Lietuva! Laisvė!“, jie apjuosė ir saugojo Vilniaus Televizijos bokštą.  Jie atlaikė siautėjančio agresoriaus smurto atakas. Tačiau Sausio 13-osios  įvykiai pareikalavo nemažai aukų: 14 žmonių žuvo, daugelis buvo sužeisti. Lietuvių tautos laisvė buvo išpirkta  gynėjų gyvybėmis. Mes šiandien lenkiame prieš juos galvas ir, gėrėdamiesi jų žygiais, visam pasauliui skelbiame: niekada nebevergausime ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę! 
    Neseniai klausiausi radijo laidos „10-12“, kurioje vyko  pokalbis su tuomečiu TV bokšto darbuotoju Algirdu Ramanausku. Jis pasakojo, kad ir ankstesnės dienos buvo įtemptos. „Nuo tada, maždaug prieš savaitę iki Sausio 13-osios, aš jau nėjau namo, gyvenau tiesiog Televizijos bokšte. Nakvojau čia, man žmonės atnešdavo valgyti“, – sakė A. Ramanauskas. Sulaukus Sausio 13-osios viskas tekėjo įprasta vaga. Niekas nenutuokė, kad laukia tokie širdį veriantys įvykiai. S. Konarskio gatvėje  įvykiai klostėsi žymiai sparčiau. Televizijos, radijo pastato ir Televizijos bokšto puolimas buvo labai nesinchronizuotas. „Televizijos bokšte dirbę darbuotojai nė neįtarė, kad baisumai, kuriuos išgyveno S. Konarskio gatvėje dirbę žmonės, jų dar tik laukia. Aš jau buvau nurimęs ir įsitikinęs, kad nieko blogo prie Televizijos bokšto neįvyks“, -sakė A. Ramanauskas. „Tačiau staiga atbėgo pamainos viršininkas ir pasakė, kad skambino Dapkutė (Rita Dapkutė, tuometė informacinio biuro vadovė – LRT.lt), kuri pranešė, jog bus puolamas Televizijos bokštas.“ Tankų kolona, žybsintys prožektoriai ir suvažiavusios žmonių minios ginti Televizijos bokšto – toks vaizdas tuomet atsivėrė A. Ramanauskui prieš akis. Žmonės neturėjo jokių ginklų bei apsaugų. Rankose laikė kočėlą, o po širdimi knygą. Keliose vietose be skrupulų išvertę bokštą juosiančią tvorą, tankai grėsmingai priartėjo prie pat bokšto, kuriame su baime akyse budėjo nemaža dalis darbuotojų, tarp jų – ir Algirdas. „Akimirksniu salė aptemo. Toje tamsoje lakstė daugybė besikeikiančių Alfa būrio vyrų. Jie atrodė kaip kosmonautai – vilkėjo skafandrą. Veidą dengė juodos spalvos šalmas, o kūną – žvynuotos titano plokštelės,“- prisimena A. Ramanauskas. „Mus išsivedė Alfa būrio vyrai lauk. Ėjau ir mačiau milžiniškas kraujo balas,  ant sienų kruvinas rankų žymes, o prie batų prilipęs tirštas kraujas kiekvieną žingsnį lydėjo garsais: pakšt, pakšt... Aš iki šiol girdžiu tą garsą.“ Vėliau jis su kitais keliais darbuotojais buvo nuvestas į šalia bokšto esantį mišką. Pašnekovas graudindamasis prisimena, kad net nekilo jokių minčių, jog suimtieji išvengs kulkos ir liks sveiki. Juos kariškiai vis vedė gilyn į mišką, o darbuotojai skaičiavo paskutinius gyvenimo žingsnius. „Iki šiol dėkoju Dievui, kad mes likome gyvi“, - pasakė Algirdas.
    Galingiausias mūsų tautos  ginklas – Tikėjimas, Meilė, Vienybė.  Neleiskime šioms vertybėms   tapti  menkaverte preke, bet savo elgesiu ir veikla didžiuokimės savo valstybe – Lietuva, jos didvyriais.