Buvo likę vos trys savaitės iki mūsų pasirodymo, dėl to pradėjome intensyviai darbuotis. Į pagalbą atėjo seni mokytojos Vilijos draugai ir mokiniai. Kažkada vaidinę “Atžalyne” ir dirbę kartu, jie nusprendė prisijungti prie mūsų - jaunosios kartos. Dramos trisdešimtmečiui mes vėl tapome viena didele šeima. Repetuodavome ne tik po pamokų ir iki išnaktų, bet ir šeštadienio rytais. Turėjome labai mažai laiko, bet visi buvome pasiruošę tam, kas laukė priešaky, ir dirbome iš visos širdies, kad įgyvendintume šį sumanymą.
Gal kalbu tik iš asmeninės patirties, bet repeticijos man nė kiek neatsibosdavo. Buvau išsiilgusi dramos studijos ir visų joje esančių žmonių. Ne vien aš, bet, manau, ir kiti, buvome įkvėpti drąsių ir meilės kupinų Vilijos žodžių prieš kiekvieną repeticiją. Nors ir išvargę nuo nesibaigiančio darbo, vis tiek stengėmės šypsotis ir dainuoti ant scenos. Susikabinę tempėme save į priekį, kiek įkabindami bandėme pasivyti vyresniuosius dramistus, kurie rodė mums ne tik vaidybos, bet ir draugystės pavyzdį.
Per paskutiniąsias repeticijas netrūko streso ir išgąsčio, bet niekada nebuvome vieni. Apsižvalgius aplinkui buvo dešimtys žmonių, kurie dirbo, juokavo ir ilsėjosi kartu. Visi kartu padėjome aplinkiniams ir draugams. Nes jeigu man gerai, tai tau gerai. O tada, mums visiems labai gerai.
Pagaliau atėjo ta diena - rugsėjo dvidešimt penktoji, šeštadienis. Darbo diena prasidėjo dešimtą ryto. Visi kėlėmės iš lovų pasiruošę ir nusiteikę generalinei repeticijai. Susirinkome visi iki vieno ir nugludinome visus spektaklio kampus. Visas vietas, kurios užkliuvo, visus žodžius, kurių nesudainavome, stengėmės įkalti sau į atmintį ir ant scenos pasirodyti visu gražumu.
Buvo liepta eiti namo, pavalgyti ir pailsėti prieš spektaklį. Valgiau, nors apie maistą nenorėjau nė galvoti. Visą vietą pilve užėmė scenos baimė ir alkis plojimams. Tikėjausi, jog viskas bus gerai.
15:30 visi jau turėjome būti kultūros centre, apsirengę, neklaidžioti koridoriais ir nesirodyti svečiams.
15:45 visi stovėjome užkulisiuose.
Kai kurie repetavo žodžius, kiti bėgiojo iš kampo į kampą bandydami nusiraminti. Spėliojau, kiek žmonių sėdi už užuolaidų. Tikriausiai daug.
Likus kelioms minutėms iki šešioliktos valandos pasirodė Vilija. Kaip ir prieš kiekvieną spektaklį ji padrąsino mus savo žodžiais ir išleido į pasaulį. Na, tiksliau - ant scenos.
Kaip pasirodėme gali pasakyti tik žiūrovai. Stengiausi nežvelgti į šoną, o susitelkti į savo vaidmenį. Šviesos spigino į akis. Žmonių veidų buvo nematyti. Viskas atrodė taip pat, kaip ir per repeticijas. Tik kojos kažkodėl drebėjo. Kiekvieno akyse galėjau įskaityti mintis - “reikia nenukristi nuo širmos, reikia nenukristi nuo širmos”. Nemeluosiu, tas pats dėjosi ir mano galvoje.
Labai greitai praslinko ta valanda ir trisdešimt minučių. Staiga pasigirdo plojimai, kurie ir gražino mane atgal į realybę. Pagaliau galėjome atsikvėpti ir ieškoti savo pažįstamų margoje svečių minioje. Iškart mums nusilenkus, salės šone nusidriekė ilga eilė ir prasidėjo sveikinimai.
Vieni po kitų ant scenos veržėsi Vilijos draugai, buvę klasiokai, dramistai ir pažįstami. Stengiausi išgirsti jų sveikinimus ir linkėjimus, bet viskas apie ką galvojau - tai poilsis ir vakarėlis vyksiantis po renginio. Nusifotografavę ir perėję “raudonuoju kilimu”, dar spėjome persirengti ir nugirsti vieną kitą prisiminimų kupiną žiūrovų pasakojimą. Įdomu buvo klausytis, kaip ir kada susikūrė dramos studija, senųjų dramistų įspūdžių ir prisiminimų. Pokalbiams pasibaigus, keliavome į garsaus Šakių fotografo - Vido Venslovaičio - parodą, kurioje išvydome daugybę pažįstamų dramistų veidų (o kai kurie ir save). Tuomet mūsų vietą scenoje užėmė grupė “8 kambarys”. Pagaliau ir mes galėjome šiek tiek atsipalaiduoti, pašokti, padainuoti. Seniai buvau buvusi bet kokiame renginyje, o dar seniau - grupės koncerte. Smagu buvo prisiminti laikus iki karantino.
Po koncerto visi ėjome savais keliais. Vieni namo, na, o didžioji dauguma keliavo ruošti staigmeną dramos studijos vadovei Vilijai Meškaitienei. Visas vakarėlis truko ilgokai. Visi šokome, dainavome, valgėme, juokėmės - jaučiausi kaip viename dideliame giminės susitikime. Na, tam tikra prasme, mes visi ir esame giminės. Visa didelė dramos studijos šeima.
Aš galiu pasakyti tik tiek - per 30 metų, tikrai gražus atžalynas užaugo.
Aušrinė Balčiūnaitė, 2a klasė
