Samantos Stankevičiūtės darbas, skirtas konkursui „Laisvės karta sako jiems AČIŪ“
2021-01-14
Laisvės gynėjams atminti...
„Baltais pūkeliais krinta snaigės/ Iš viesulingų debesų./ Išskrido paukščiai link dausų./ Tylu, jų meilės giesmės baigės.“
Tą kruvinojo sekmadienio naktį pakilo paukščiai, išskleidę sparnus. Ištirpo lyg sniegas, nesulaukęs pavasarinio rytmečio aušros... Išdžiūvo lūpos. Atvėso rankos, ištroškusios liepsnos. Ir viskas vardan tos Lietuvos...
Iš tėvelio prisiminimų...
Kol rankoj ranka...
Buvau devyniolikmetis jaunuolis, pasiilgęs laisvės jausmo krūtinėje. Nerimas draskė kepenis lyg išalkęs pajūrio kiras, o širdyje degė geltonas vilties žibintas... Godžiai ragavau maldą, kurios nostalgiškai rūgštus saldumas strigo gerklėje. Spurdėjo Trispalvės ir tas jų kraujo raudonis sniege... Aš ir Dainius budėjome Seime.
Pro atvirų durų plyšelį žvelgiau į mėlynų šviesų kvartalą. Aidėjo falšyvas automato salvių garsas. Dužo stiklas... Puikiai atsimenu, kaip minia lietuvių, atsukę veidus į tanko vamzdį ir iškėlę du pirštus į viršų, prikimusiais balsais rėkė: „Lie-tu-va! Lie-tu-va!“ Fone skambėjo greitosios pagalbos automobilių sirenos ir nekaltų žmonių klyksmas, o aš, išgąsdintas karo vaizdų, troškau pabusti iš šio siaubingo sapno. Jaučiau, kaip šiurpstu, pasiruošęs pulti už nugaros kvėpuojantį desantininką. Laukiau... Ėjo sekundės. Minutės. Valandos. Gynėme be ginklų. Žvelgėme į mirtį taip drąsiai ir garsiai. Mes žinojome, jog esame vieningi. Kartu. Kol rankoj ranka... Mintyse karštai pabučiavau savo motinos kaktą. Viltingai suskambėjo: „Grįšiu, mama...“
1991 m. sausio 13
„Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje ...“
Gera čia pabusti. Rytais girdėti paukštelio čiulbesį ant pabalusio beržo šakos... Gera gerti saulės šviesą, kurios viršutinės natos groja migdoliniu smuiku laukuos... Skraido drugeliai, o vienplaukis žvirblelis šildosi mano delnuos. Ir mes lyg tie spalvoti laumžirgiai esame apsaugoti nuo kančios. Ir taip tik dėl jų. Tų laisvės gynėjų, kurie nepabūgo paaukoti gyvybę ir duoti tvirtą pamatą ateities kartoms... Aš laiminga, kad galiu drąsiai įkvėpti tą gardų oro gurkšnį. Dainuoti... Iki pačios sielos gilumos... Įjungusi seną vaizdajuostę, matau, kaip dega viltis veiduos... Ir jie traukia dainą vardan tos Lietuvos...
,,... eik taip, kaip eina laisvė“
Samanta Stankevičiūtė, Šakių ,,Žiburio“ gimnazija, 4b klasė
Gimnazistės mokytoja - N. Vaičiulienė