Gustės Rekešiūtės laiškas tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkursui – „Parašyk laišką artimajam ir papasakok savo patirtis COVID-19 pandemijos metu“

2021 – 02 – 05
Slavikai

    labai pasiilgau Tavęs, juk seniai matėmės. Kaip laikaisi? Kaip mokslai? Tikiuosi, kad Tau viskas gerai.
    O štai man liūdna, vis dar negaliu atsigauti po mamos išvykimo į Vokietiją, ji ten turėjo padirbėti labai trumpai, o dabar nebegali sugrįžti pas mus, savo vaikus ir vyrą, o dar ir Tu negali parvažiuoti iš Vilniaus. Netgi aš ir Tu negalime pasimatyti, nors esame vienoje šalyje, netoli vienas nuo kito. Niekada nemaniau, kad kas nors galėtų taip staiga mus išskirti, net nesuspėjome Tau išvykstant rimtai atsisveikinti, jautėmės, tarsi tuoj vėl susitiksim, kad tai tik trumpas išsiskyrimas. Dabar aš negaliu sutramdyti ašarų, jaučiuosi prislėgta. O labiausiai nesmagu dėl to, kad per visas linksmiausias ir smagiausias šventes Tavęs ir mamytės nebuvo šalia. Dabar  artėja ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos šventė. Pameni,  kaip pernai per šią šventę  kėlėme trispalvę, žiūrėjome per televizorių tiesiogiai transliuojamus koncertus. Visa tai buvo skirta mūsų Lietuvos Nepriklausomybės paminėjimui. Mes buvome tikrai laimingi drauge, mums nieko netrūko, turėjome vienas kitą ir tikėjome, kad Lietuvoje gyventi saugu. Aš labai ilgiuosi to laiko.
    Nepaisant liūdnos nuotaikos, žinok, kad per šventes ir šiaip kiekvieną dieną aš galvoju apie Tave ir mamą, mintimis esu su Jumis. Su mama vis pasikalbame telefonu, o Tau nenoriu trukdyti, žinau, kad turi mokytis. Aš bandau negalvoti apie karantiną, kiekvieną dieną save nuteikiu, kad tai netrukus baigsis. Labai to tikiuosi, nors mano širdis kalba priešingai nei mano protas. Dažnai žiūriu filmus ar serialus, skaitau knygas. Įdomiausia perskaityta knyga šiuo sunkiai pakeliamu laikotarpiu yra Emilės Bronte parašytas romanas „Vėtrų kalnas“. Man įspūdį paliko Ketrinos meilė netikram broliui Hitklifui.  Ši meilė tvirta, stipresnė net už mirtį. Skaitydama šią knygą aš jaučiausi  ne viena, paklydusi  painiam gyvenimo kely. Kaip ir aš, Ketrina negali būti su savo įbroliu. Nors ,,Vėtrų kalno“ siužetas skiriasi nuo manosios situacijos,  man ji vis vien kažkuo siejasi su mano dabartine būsena. Mes abi su Ketrina negalime šalia turėti to, ką labiausiai branginame ir ko besąlygiškai trokštame kiekvieną akimirką.
    Kartais atsipalaiduoti pavyksta tyliomis naktimis, kai sapnuoju Jus, savo šeimą, tuomet nors kelioms minutėms galiu jausti ramybę ir pamiršti jaudulį. Vienas teigiamas dalykas karantino metu, kad šalia yra tėtis, bent mūsų virusas negalėjo išskirti. Tėtis, matydamas mane susirūpinusią, stengiasi pralinksminti siūlydamas žiūrėti filmus, kepti picas. Būdama kartu su juo trumpam užsimirštu ir jaučiuosi pasakiškai laiminga, atrodo, kad Jūs laukiate kitame kambaryje, o mes Jums ruošiame skanią staigmeną, kurią netrukus patieksime. Tėvelis taip pat nerimauja dėl Jūsų, pastebiu tai, kada jis susimąstęs sėdi vienas virtuvėje. Žinoma, kai tik pamato, kad aš į jį žvelgiu, tuojau pat pasikeičia, atrodo rimtas ir ramus. Beje, kalbant apie mus, mūsų savijauta gera, mes tvirti kaip Slavikų ąžuolai. Mes abu laikomės ir kartu laikome visus keturis namų kampus. Dėl mūsų nesijaudink.
    Noriu paprašyti, kad dažniau skambintum mamai. Ji Vokietijoje visai viena, jai labiausiai reikia mūsų palaikymo. Tikiu, kad ji saugi, kad stipri ir tvirta, bet jei mes jai dažnai neskambinsim, ji labai nusimins, rūpinsis, nerimaus. Aš jai skambinu kiekvieną vakarą, pasakoju mokyklos naujienas. Tiksliau, ne mokyklos, o nuotolinio mokymosi. Ir Tu būtinai papasakok jai savo sėkmes ir nesėkmes, esu tikra, kad jai labai svarbu visa tai žinoti, tik kiekvieną kartą ji nenori Tau skambinti pirma, kad Tavęs neblaškytų, kai Tu mokaisi.
    Beje, yra ir šiek tiek smagumų. Gimnazijoje nuspręsta, kad nors mokymasis ir nuotolinis, mes paminėsime Vasario 16–ąją dieną žingsniuodami ne mažiau kaip 16000 žingsnių. Šį iššūkį sugalvojo mūsų kūno kultūros mokytojai, kurie patys pirmi  įveikė nemenką atstumą ir įrodė mums visiems, kad tai tikrai įmanoma. Dar turime kiekvienas nusifotografuoti prie įžymios mūsų miestelio vietos, skulptūros ar paminklo, skirto valstybės įvykiams. Aš ir draugė Skaiva nusprendėme eiti fotografuotis netoli bažnyčios, prie skulptūros, skirtos Nepriklausomybės kovų Slavikų Valsčiaus VYČIO KRYŽIAUS KAVALIERIAMS IR SAVANORIAMS. Jau turime nuotrauką.  Fotografuotis vykome laikydamosi saugaus atstumo viena nuo kitos, juk nenorime dalintis ir platinti viruso. Dailės mokytojai reikia nusiųsti nuotrauką, kurioje būtų kažkas, susijęs su mūsų laisve ir nuotraukoje būtų matyti mūsų rankų darbelis. Aš fotografavausi namų sode, aplink tviskėjo sniegas, jo šiemet pas mus, Lietuvoje, kaip niekad labai daug. Prismaigsčiau ant mamos mėgstamo krūmo vėliavėlių, kurias iškirpau ir nuspalvinau savo rankomis, Tu juk žinai, kuris krūmas mamos labiausiai puoselėjamas, jis yra gražiausias ir tikrai labai puošia ir išskiria mūsų sodybą iš kitų.  Nuostabi nuotrauka išėjo, ją siųsdama mokytojai, nusiunčiau ir mamai, kad kartais, kai norės šalia turėti bent dalelę manęs, pažvelgtų į nuotrauką. Bet svarbiausia tai, kad nuotraukoje aš šypsausi, tad mamos širdis sušils ir ji taip neliūdės, nesijaus viena šiame chaose, kuriame valdovas yra niekam nežinomos, paslaptingos jėgos, nuo kurių priklauso mūsų kiekvieno gyvenimas.
    Taigi, aš laukiu Tavo atsakymo į šį laišką, parašyk, kaip Tu jautiesi, kaip paminėsi Lietuvos šventę. Svarbiausia neliūdėk, mes būtinai pasimatysime vos tik pasibaigs karantinas. Myliu tave!

Su meile, sesuo Gustė