„Reikšdami savo dėkingumą, niekada neturime pamiršti, kad aukščiausias įvertinimas yra ne ištarti žodžius, o gyvenimas pagal juos“, - Johnas Fitzgeraldas Kennedy. Dėkoti galima už įvairius dalykus: paslaugą, patarimą, gerą žodį ar palaikymą. Sakydama „ačiū“ kartais jaučiuosi ne tik dėkinga, bet ir skolinga... Padėka  už atiduotą  gyvybę yra ne tik skolos jausmas. Tai ir įpareigojimas visą gyvenimą gerbti ir prisiminti tuos, kurie pasiaukojo.
   „Vieni laisvi sugrįžo. / Kitiems rankas pašovė, / Tretiems ant lygaus lauko / Mediniai kryžiai stovi.“ (Antanas Miškinis). 1991 metų sausio 13-osios naktį sovietų kariai  šturmavo Vilniaus Televizijos bokštą. Jiems negailestingai veržiantis, beginkliai Lietuvos piliečiai drąsiai ir negailėdami savęs stojo prieš galingus kareivius. Žuvo 14 tėvynės gynėjų. Jie pasiryžo atiduoti savo gyvybę, ateitį, norus ir laiką su brangiais žmonėmis tam, kad nepasiduotų įsibrovusiam priešui, tam, kad jų tėvynė  ateityje  būtų laisva.
   Visa tai kiekvienas girdėjome daugybę kartų, dalyvavome Laisvės gynėjų dienos paminėjime, sausio 13-osios rytą valandėlei išjungėme šviesą, uždegėme keturiolika žvakučių ir trumpam prisiminėme tikrus kovotojus. Bet ar visi pabandėme pajausti tai, ką pasiaukojusieji patyrė? Ne šiaip atsainiai ir trumpam, bet iš tikrųjų, stengdamiesi  suprasti,  ką jautė, galvojo ar ko tikėjosi tie vyrai ir moterys, kurie stojo prieš tankus ir ginkluotus kareivius! Mūsų gelbėtojai tą vakarą, išeidami iš namų, galbūt jau nesitikėjo sugrįžti, suprato , kad gali daugiau nematyti savo mamos, tėvo, vaikų, mylimojo ar mylimosios veido, galbūt susitaikė , kad visas svajones ir ateities vizijas turės pamiršti vien todėl, kad tą vakarą bus tvirti -  neleis niekam atimti laisvės! Jie žinojo, jog rizikuoja savo gyvybe ir eina  į tamsią naktį... Taigi, ar  savęs bent kartą paklausėme, ką darytume tokioje situacijoje... Manau,  aš, kaip ir daugelis, nors dabar ir sakyčiau, kad narsiai ginčiau savo šalį, bet,  gerai pagalvojusi apie artimuosius, nežinau, kaip elgčiausi...
   Sausio 13-osios aukos Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius buvo patys jauniausi iš žuvusiųjų, jiems - vos 17 metų. Taigi, jie – mano bendraamžiai... Tai  suartina ir labai sukrečia. Ar aš galėčiau taip pasielgti kaip jie? Palikti viską, kas man svarbu: šeimą, namus, draugus ir svajones? Ir skubėti ginti, pasiaukoti, išeiti į nežinią... Galbūt... Baisu net įsivaizduoti – stovėti beginklei prieš ginkluotus kareivius...  Į šiuos vaikinus buvo paleista ne viena kulka, kol paskutinė, lemtingoji, penktoji ar septintoji, pražudė! „Kareiviai atrodė visai mieli vaikinai, jie net leido paliesti savo neperšaunamą liemenę“, – sausio 10-ąją Ignas Šimulionis, grįžęs nuo Televizijos bokšto, pasakojo mamai. Šie žodžiai parodo,  koks smalsus, nekaltas ir jaunatviškas šis drąsus vaikinas. Deja... Kareiviai gal ir buvo draugiški, bet jie vykdė, kas jiems  įsakyta, ir šių septyniolikmečių, kitų 12 aukų ir daugybės sužeistųjų nepasigailėjo... Laisvės gynėjai man yra drąsos ir kilniaširdiškumo pavyzdys.
   Laisvės gynėjų tankai nesustabdė. Jie ne tik paaukojo savo gyvybę, bet ir užtikrino ateities žmonėms laisvę. Tai ne šiaip sau paslauga, už kurią tarsteli mandagų „ačiū“. Tai pasiaukojimas, už kurį aš amžinai jausiu dėkingumą ir didžiulę pagarbą. Atsilyginti neįmanoma, mažiausiai, ką aš galiu padaryti, - tai puoselėti ir vertinti Lietuvos laisvę, dirbti savo šalies labui.