Aušrinės Balčiūnaitės laiškas tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkursui – „Parašyk laišką artimajam ir papasakok savo patirtis COVID-19 pandemijos metu“
Lietuva, Šakiai
2021-02-01
Mieloji ateities AŠ,
noriu pradėti šį laišką sakydama, jog tikiuosi, kad karantinas pasibaigė ir tu dabar jautiesi gerai. Pasiilgau laiko, praleisto mokykloje, šokių pamokų ir vaidybos repeticijų, klasės ekskursijų, net saulėlydžių už miesto ar žvaigždžių stebėjimo su draugais... Pasiilgau juoko mokyklos koridoriuose, šiltos saulės spindulių, besižvalgančių pro klasės langą, net tų keturiasdešimt penkių minučių pamokos ilgiuosi... Dabar jaučiuosi labai vieniša, negirdžiu palaikančių žmonių balsų, nejaučiu viduje džiaugsmo ir šilumos, kuri užplūsdavo, kai sukdavausi šokių aikštelėje ar vaidindavau scenoje. Karantinas sugniuždė mus visus, pakeitė mūsų mintis ir jausmus. Esame išsigandę, atskirti, uždaryti. Rodos, net dangus liūdnesnis, net saulė silpniau šviečia...
Labai tikiuosi, kad tau dabar sekasi geriau negu man. Rašau, kad atverčiau savo širdį. Nesvarbu, ar šį laišką kada nors perskaitysi, ar ne, bet mano jausmai jau sklandys virš žemės paviršiaus laisvi, lyg upeliai, į jūrą išsilieję. Atrodo, jau visą amžinybę nebendravau su žmonėmis, tad lieka vienintelė galimybė – atsiverti popieriaus lapui. Sunkios mintys slegia mane, atsirandu tarsi ant aukšto skardžio krašto, nuo kurio nušokusi patenku į egzistencinę duobę. Šis laikas atrodo kaip ilgas slogus sapnas, kuriame viskas neryšku, viskas lėta, viskas nauja, tačiau lengvai atpažįstama (taip buvo ir prieš pusmetį)... Nebežinau, ką jaučiu... Atrodo, kad stingstu ir akmenėju.
Daugelis mane įpratę matyti tokią stiprią, kuri galėtų kalnus nuversti, jūrą pradanginti, saulę pagrobti, tačiau viduje aš esu kitokia... Jaučiuosi taip, lyg du skirtingi žmonės bandytų išsilaisvinti iš vidaus vienu metu, bet nė vienam nepavyktų ištrūkti. Atrodo, galiu viską, tačiau nieko nesugebu. Bet tu, mieloji, žinok – tu tikrai gali ir sugebi viską! Nenusimink, jei kas nepavyktų: visi daro klaidų, be jų negimtų didžiausi pasaulio stebuklai. Kurk ir nepasiduok! Prižadu, kovosiu iki galo, kad tik tu galėtum vėliau gyventi būtent taip, kaip iš tiesų nori.
Per karantiną aš subrendau ir kaip žmogus, ir kaip asmenybė. Pasirodo, sunkumai stiprina! Daug skaičiau, mokiausi ir dirbau, nors prasmės dažnai ir nemačiau. Labai keista būti sustingusiai vienoje vietoje, nors tavo, kaip paauglio, prigimtis yra augti, keistis ir eiti tolyn. Bet kaip man augti ir keistis, jeigu esu uždaryta burbule? Mano galimybės ribotos, jaučiuosi priėjusi akligatvį.
Bet ar galiu ką nors pakeisti verkšlendama? Todėl sakau sau: atėjo laikas judėti pirmyn. Atėjo metas bėgti nuo savo abejonių, vaduotis iš baimių. Pandemija visiems parodė, kaip reikia džiaugtis tuo, ką turime. Artimaisiais, draugais, švaria gamta, grynu oru, laisve. Anksčiau buvome įstrigę laike, savo rutinoje, besikartojančioje dienotvarkėje, buvome tokie pasipūtę, jog nepastebėjome, kokia nelaimė mums gresia. Graudu, kokie akli žmonės gali būti! Ne tik akimis, tačiau ir širdimi. Tikiuosi, ateityje nusipirksime stebuklingus akinius ir galėsime matyti geriau. Daug geriau! Kokią žalą gamtai (ir sau) darome, kaip nuo mūsų neatsakingumo kenčia paukščiai, žvėrys, žuvys, kaip keičiasi pasaulis...
Atleisk, mieloji, kad taip liūdnai rašau. Šiuo metu mano galvoje tik niūrios ir slegiančios mintys. Vis dėlto bandau nepalūžti, ieškoti džiaugsmo net ir paprasčiausiuose kasdieniuose dalykuose. Dabar aš stengiuosi pasidžiaugti besibaigiančios žiemos sniegu, purpuriniais debesimis vasario danguje, miesto šviesomis vakarėjančiame parke, mėnulio pilnaties žvilgsniu pro lango žaliuzes. Skaitoma knyga. Skambučiu draugui. Šiuo metu tiesiog stengiuosi išgyventi. Juk to dabar užtenka. Na o vėliau, kai šį laiką prisiminsime kaip slogų sapną, pradėsime gyventi iš tiesų! Atviromis akimis ir atvira širdimi!
Aušrinė, vis dar įstrigusi laike, bet neprarandanti vilties